Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Erlickas
- Gavelis
- Grajauskas
- Ivaškevičius
- Jonynas
- Juknaitė
- Kajokas
- Kalinauskaitė
- Kunčinas
- Marčėnas
- Parulskis
- Radvilavičiūtė
- Gimusieji ketvirtajame-penktajame dešimtmetyje
- Gimusieji šeštajame-septintajame dešimtmetyje
- Gimusieji aštuntajame dešimtmetyje
- Gimiusieji devintajame dešimtmetyje
- Eksperimentinė poezija
- Literatūrologija
Eksperimentinė poezija
Eksperimentinė poezija ir slemas – literatūrinis eksperimentas suprastinas kaip išraiškos priemonių paieška už literatūros tradicijos ribų. XX amžiuje eksperimentą įteisina avangardinės srovės, pirmiausia dadaizmas ir siurrealizmas, todėl jis neretai laikomas avangardo poetikos sinonimu. Eksperimentuojama gali būti visais teksto elementais ir lygmenimis: ortografija ir tipografija, žodynu, poetinėmis figūromis, teksto ir rinkinio kompozicija, vizualiuoju pavidalu, skambesiu. Eksperimentuojant eilėraštis papildomas kitų meno rūšių (muzikos ar vizualiųjų menų), šiuolaikinės technikos ar žiniasklaidos elementais, arba kuriamas pagal jų struktūrinius principus. Eksperimentinėje poezijoje svarbus ir poeto spontaniškumas, maištaujantis prieš tradicinės poezijos (ar apskritai kalbos) taisykles ir suvaržymus (pavyzdžiui, siurrealistų technika – sąmonės nekontroliuojamas automatinis rašymas, arba dadaistų ir futuristų alogiška „nesąvokinė kalba“), ir kartu ryški poeto kaip kūrėjo savimonė – jo valia poezija gali virsti bet kuris pasaulio objektas (pavyzdžiui, Mantas Gimžauskas eilėraščiu paverčia savo paties ar bičiulių piešinius, daiktų atvaizdus, čekius ir kvitus). Pirmieji eksperimentinės poezijos kūrėjai siekė atverti giliuosius tikrovės ir kalbos klodus, išreikšti naujas estetines ir pasaulėžiūrines pozicijas, tačiau dabar eksperimentavimas dažniau reiškiasi kaip žaidybiškas, humoristinis elgesys su formomis, stereotipine poeto ir poezijos samprata.
Lietuvių poezijoje avangardinis eksperimentas įsitvirtina keturvėjininkų ir trečiafrontininkų kūryboje (K. Binkis, J. Tysliava, P. Morkūnas), jo pėdsakų rasime ir tarybinių laikų literatūroje, pavyzdžiui, E. Mieželaičio, V. Bložės, S. Gedos poezijoje.
Šiuolaikinę eksperimentinę poeziją ( T. S. Butkus, M. Gimžauskas-Šamanas, G. Norvilas ir kt.) galima dalinti į dvi pakraipas (nors neretai joms atstovauja tie patys autoriai). Pirmajai priskirtini avangardo tradiciją tęsiantys, naujoviškos kalbėsenos ir vaizdinijos ieškantys eilėraščiai; antrajai – žodinio meno ribas peržengiantys, su vizualumu, eilėraščio koncepcija ir pan. eksperimentuojantys kūriniai.
Paskutiniais metais Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje, išpopuliarėjusi slemo (slam – angl. kirtis) poezija taip pat turi tam tikrų sąsajų su avangardu, tačiau dabartinį savo pavidalą ji įgijo JAV, veikiama populiariosios kultūros (hiphopo). Slemo pagrindas yra betarpiška komunikacija, gyvai skaitomas tekstas, kurį čia pat išgirsta publika. Dažniausiai neformalioje aplinkoje, kavinėje ar klube vykstančio slemo vakaro dalyviai varžosi vienas su kitu dėl klausytojų įvertinimo. Tokioje situacijoje vertę įgyja slemerio iškalba, aktoriniai gebėjimai, mokėjimas bendrauti su auditorija, improvizuoti, o tekstuose svarbiausia tampa socialinė ir politinė kritika, humoras ir žodžių žaismė, šnekamoji kalba.
Eksperimentinė poezija ir slemas į mūsų literatūros gyvenimą įnešė energijos ir žaismės, padarė ją patrauklesnę jaunimo auditorijai. Antra vertus, matyti, kad kaip tik savičiausiems šių judėjimų atstovams tai yra tik viena, ir nepagrindinė raiškos forma (slemo atveju – ne tik „tradicinė“ poezija, bet ir muzikos komponavimas arba dydžėjavimas). Todėl manytina, kad nuostata radikaliai priešpriešinti save kitoms literatūros formoms silpnės. Šiaip ar taip, šiedu reiškiniai jau tapo neatimamu šiuolaikinės lietuvių literatūros dėmeniu.
Laurynas Katkus